Pušis – baltų kultūros dalis
Ieškant naujų skonių ir kvapų alui, į galvą šovė mintis padaryti eksperimentą su sakais kvepiančiais pušų pumpurais. Iš „močiučių enciklopedijų“ žinome, kad sakų kvapas gerina kvėpavimą, kraujo, medžiagų apykaitą. Pušų ošimas ramina centrinę nervų sistemą, kelia nuotaiką. Pušyno ore gausu eterinių junginių, naudingų žmonėms, sergantiems plaučių ligomis. Ir taip toliau… ir taip toliau…
Tačiau, ką daugiau žinome apie šį išlakų visžalį spygliuotį ir koks jo ryšys su mūsų istorija?
Kaip gerai, kad šį klausimą iškėlė ne tik aludariai, bet ir baltų kultūros tyrinėtojai, todėl vieną puikų tyrimą parengtą šiais metais (2014) netrukus aptinkame interneto platybėse.
Autorė Jolanta Zabulytė tyrinėja temą „Pušis tradicinėje lietuvių kultūroje“. Iš šio tyrimo plaukia apibendrinanti išvada, kad plačiąja prasme šventviečių pušys yra kosmogoninio medžio atitikmenys, o siauresne – kaip amžinai žaliuojantis medis, susijęs su gyvybės simbolika, į kurios plotmę įeina pomirtinis žmogaus būvis, sveikata ir vaisingumas. Pastaroji reikšmė būdinga ne tik baltų, bet ir daugelio kitų tautų tradicijų.
Jei turite valandėlę laiko – atsiverskite šį puslapį ir pasigilinkite į kruopščiai surinktą medžiagą, kurioje per baltų ir lietuvių tautosaką labai gražiai atskleidžia įvairūs pušies vaidmens aspektai lietuvių tradicinėje kultūroje. Glaustai galima išvardinti šešis punktus:
- Pirmas ir bene svarbiausias iš jų – pušies šventumas, atsiskleidžiantis šventviečių pušų atvejais ir atitinkantis ąžuolui bei kitiems šventviečių medžiams būdingas sakraliosios erdvės įcentrinio ir tarpininkavimo funkcijas – tai vieta, kur gyvena arba apsireiškia dievybės, kur dieviškosios galios lengviau pasiekiamos ir padeda žmonėms ligų, ūkinių ir šeimos negandų atvejais.
- Antras – amžinai žaliuojanti pušis gali turėti ir Pasaulio medžio (Gyvybės medžio) reikšmių variantus.
- Trečias – gydomosios pušies galios gali būti susijusios ne tik su šiais vaizdiniais, bet ir su jos plačiu naudojimu liaudies medicinoje, kai galbūt tikėta, kad padeda ne tik dalys, bet ir pats medis (pvz., kojų, akių ligos).
- Ketvirtas – amžinai žalios pušies ir mirties – gyvybės simbolika atsiskleidžia pomirtinio žmogaus būvio, vėlių būsto pušyse atvejais, šiai sričiai galima priskirti ir pomirtinio „namo“ – karsto, pušimis apsodintų kapinių pavyzdžius.
- Penktas – daugeliu atvejų pušis siejama su moterimis, tad šalia liepos, tai yra ir moterų medis, išreiškiantis gyvybės tęstinumo – vaisingumo esmė.
- Šeštas – pušies ir velnio ryšiai nėra pakankamai aiškūs, tačiau galima spėti, kad juos didele dalimi galėjo lemti pušų augimo vietos miške ir pakelėse.